Beskaitinėdamas lietuvišką ir užsienio literatūrą, pastaruoju metu susidūriau su dideliu kiekiu prieštaringiausios informacijos apie naujuosius- SACD {Super Audio CD} ir DVD-A {DVD Audio} formatus.
Nutariau, kad reikia pabūti “zanūda” ir išsiaiškinti, kiek šioje temoje reklamos ir jaunatviško entuziazmo, o kiek realios garso kokybės, paremtos grynai techniniais naujųjų formatų pranašumais.
Visų pirma- informacinis talpumas- atrodo, kad abiejų formatų jis turėtų būti vienodas, nes naudojamas to paties DVD talpumo diskas. Tačiau SACD naudoja “bitstream” technologiją, t.y. skaitmeninės informacijos srautas, einantis 2,8224 MHz dažniu, nerodo tikslios signalo reikšmės duotu momentu, bet rodo, ar jis didėja, ar mažėja. Duomenų {informacijos} srautas SACD formatui- 2,82Mb/s.
DVD-A atveju audio signalas yra diskretizuojamas 24bitų/192 arba 96 kHz dažniu, kas duoda 192x24x2=9216 kbit/s srautą, kas yra 3,2 KARTO DAUGIAU UŽ SACD ir 6,5karto- už CD {44,1x16x2=1411Kbit/s} formatą.
Taigi- potencialios galimybės- akivaizdžios. Pažiūrėkime, kaip sekasi jas išnaudoti.
Deklaruojamas tiek SACD, tiek DVD-A dinaminis diapazonas, kaip ir priklauso 24bitų įrašui, yra 120-130dB. {teko matyti ir 150dB!}
Tai jau beveik atitinka realų gyvenimą- įsivaizduokite, kad 1dB garsu praskrido uodas, o paskui jį- 120dB lygiu- reaktyvinis naikintuvas. Visai realus gyvenimas. Pabandykime pažiūrėti, kokios audio sistemos reikėtų tokiai realybei atkurti.
Sakykim, turime labai jautrias- 94dB jautrumo, kolonėles. T.y.,padavus 1W galingumą ir klausant 1m atstumu, visą diapazoną girdėsime 94dB lygiu. Priminsiu decibelų didėjimo nuo galingumo didinimo formulę: dB=10lgW1/W2. Čia W1 ir W2- galingumų santykis, dB- garsumo padidėjimas decibelais. Matome, kad norint groti 3dB garsiau, galingumą turime didinti DU KARTUS. Taigi, ir bandykime didinti, kol pasieksime išsvajotąjį didelio orkestro fortissimo- 120dB:
1W 94dB
2W 97dB
4W 100dB
8W 103dB
16W 106dB
32W 109dB
64W 112dB
128W 115dB
256W 118dB
512W 121dB
1024W 124dB
Jūs bandėte paduoti savo kolonėlėms 500W ? Stiprintuvas tiek neturi? O kodėl tada ant jo parašyta “SACD Ready”?
Apie 94dB jautrumo kolonėlių, 1-2 sekundes gavusių 500W, būklę, kukliai nutylėsiu.
Čia tik vienas pavyzdys, kaip technokratiškai žiūrint, galima atšaldyti audiofilo entuziazmą. Tačiau šias technines problemas puikiai supranta ir garso režisieriai, darantys SACD ir DVD-A įrašus ir, kaip taisyklė, kompresuoja galutinį įrašą iki 60-70dB, ką jau gali atkurti kai kurios aukštos klasės sistemos.{“SACD READY” užrašų ant jų paprastai nebūna☺}
Bet labiausiai neraminantis dalykas šioje vietoje- akštos kokybės pradinių įrašų {masterių} nebuvimas. Pirmiausia, garso įrašų studijoms perėjus prie skaitmeninio apdorojimo, daug archyvinių juostų buvo pervesta į DAT formatą, kas daugumoje atvejų yra 16bitų/48kHz. Pastarieji ir naudojami kaip medžiaga, leidžiant tiek SACD, tiek DVD-A diskus. Bet šiuo atveju kokybine prasme beveik nieko neišlošiama, ir netgi mažai treniruota ausis gali išgirsti “skaitmeniškumą” garse. Kaip bebūtų keista, geriausiai skamba įrašai, daryti 50-70-tais metais analogine ar lempine technika ir pervesti tiesiai iš master-juostos. Tokio įrašo pavyzdys- The Doors “Light My Fire” – tokio lietaus natūralumo sugeneruoti skaitmenine technika- jokių šansų, kaip ir perduoti specifinį Hamondo vargonų tembrą ar J.Heifetzo smuikavimo niuansus.
Dar viena neigiama šiuolaikinė tendencija- masiškas daugiakanalių fonogramų darymas iš stereo takelių. Toks atviras pataikavimas masinei nuomonei ypač įsigalėjo Dolby Digital ir DTS formato koncertų įrašuose. Klausaisi tokį įrašą ir negali suprasti, kodėl tas dainininkas toks “pridusęs”, orkestras išskydęs, užtai ovacijos už nugaros- griaudėte griaudi! Užtenka perjungti resiverį į stereo režimą, ir viskas atsistoja į savo vietas- tampa aišku, kad pradinė fonograma būtent TOKIA ir buvo...
Tačiau nenusiminkite kolegos melomanai ir audiofilai- kol pasaulyje leidžiamos vinilinės plokštelės, bus ką klausyti ir jums. Be to, geroje audio sistemoje nurašyti ir CD formatą būtų smarkiai per anksti.
Bookmarks