Nežinau, ar čia su amžium susiję ar kaip, tačiau pamažu nusisuku nuo stereo garso sistemos, kaip negalinčios suteikti komfortiško klausymo galimybės. Realiai, buityje, automobilyje stereo turim tik kaip du arba daugiau taškinių šaltinių. Vis tik nėra galimybės visą laiką išbūti stereo zonoje, o ir ši zona yra labai kaprizinga ir priklauso nuo konkretaus įrašo. Sakykim gyvenamoj/virtuvės patalpoj jau ant stereo uždėjau visišką kryžių. Iš esmės suprojektuota mono sistema, kuri pasibaigus remontui bus įdiegta :)
Lieka kitas kambarys gyvenamas, kur mintys jau taip pat pradqjo krypti prie bazinės mono sistemos, stereo - daugiakanalė kaip satelitas tik filmams, na gal kai kuriems testams. Taip pat smūgio laukia ir automobilis, nors čia gal būt stereo gyvuos dar kurį laiką, nes teisingai startuoti mono versiją yra žymiai sunkiau nei kad pusėtiną stereo, kas iš esmės dabar yra.
Kaip ir viskas sukasi gyvenime ratu - kažkada stereo buvo standartas, be kurio atrodo neįmanoma klausytis muzikos, dabar viskas grįžta į praeitį.
Realiai, praktiškai visi muzikiniai įrašai neturi tikros informacijos apie garso šaltinio dislokaciją. Praktiškai nei vienas rimtosios muzikos kūrinio autorius partitūroje nenurodo, kaip turi būti išdėstyti instrumentai (reiškia darom prielaidą, kad tai nesvarbu). Idealu būtų, kad visi instrumentaj būtų vienoje vietoje, deja tai fiziškai neįmanoma. Realiai mikrofonas statomas prie kiekvieno instrumento, atlikėjo atskirai ir rašomas atskiras takelis, ir tik vėliau mikšeriuojama ne pagal realią garso panoramą, o tik pagal konkretaus garso režisieriaus skonį.
Geriau geras mono, nei blogas stereo arba pats geriausias stereo, tai geras mono - šios frazės jau gana seniai sklando tarp kai kai kurių rimtesnių aito audio instaliatorių Lietuvoje. Kažkaip galvojau, kad tai lyg ir per žiauru. Tačiau praktiškai sau jau baigiu sudėlioti taškus. Kaip manot? :)
